Âèòàóòàñ Âåëèêèé

Âèòàóòàñ Âåëèêèé

Marius Savickas

12c kl. Mato Ðalèiaus vid. m-kla

Referatas

Didþiojo Lietuvos kunigaikðèio Vytauto vidaus ir uþsienio politika

1999 m.

Kaunas

1. Vytauto didþiojo asmenybës bruoþai.

2. Valstybës centralizavimas.

3. Vytauto kovos dël valdþios.

d) Karai su kryþiuoèiais 1392-1394 m.

e) Kovos dël Þemaièiø 1399-1409 m.

f) Þalgirio mûðis - 1410 m. liepos 15 d.

Kiekvienas þymus LDK kunigaikðtis, valdæs mûsø ðalá, yra svarbus mûsø

Lietuvos istorijai, nes jis kaip ir daugelis kitø didþiøjø kunigaikðèiø

valdë LDK ir siekë gerint jos politinæ bei karinæ galià. Ðis valdovas

paliko Lietuvos istorijoje gilø pëdsakà ir tikrai nuveikë daug sëkmingø

darbø tvarkant ir stiprinant LDK. Vytautas geriausiai ið visø valdovø

gerino LDK padëtá kaimyniniø ðaliø akyse ir gerai tvarkë vidaus reikalus.

Ðia tema, bûtent LDK valdovo Vytauto asmeniu ir jo vykdoma politika,

valdymo laikotarpiu, domisi nemaþas ratas þymiø dëstytojø, mokytojø ar

ðiaip þmoniø, vienaip ar kitaip susijusiø su istorija ir iðleidusiø nemaþai

knygø, kuriomis remiuosi raðydamas ðá referatà. Paminëti norëèiau A.

Ðapokà, kuris puikiai ir informatyviai apraðo Lietuvos didájá kunigaikðtá

Vytautà knygoje Vytautas Didysis. Dar vienas autorius, tiksliau istorijos

mokytojas, 40 metø dëstæs istorijà - Mikalojus Kondratas, paraðæs knygà

“Lietuviø tautos ir valstybës istorija”.

1

Vytauto vaikystë yra labai maþai þinoma. Gimæs apie 1350m. , jis augo

sunkiais Lietuvai laikais.

Kaip uþsilikusios þinios sako, Vytautas buvo neaukðto ûgio, dailiø ir

energingø veido bruoþø. Turëjo dideles, gyvas ir protingas akis. Ið veido

atrodë moteriðkas; niekas nepaþino, kai jis apsitaisæs savo þmonos

palydovës rûbais pabëgo ið kalëjimo.Visa Vytauto figûra atsiðvietë

pasitikëjimu savim, energija, gyvumu, dràsa, rizikingumu ir savigarba,

þodþiu, - kaþkokia didingo valdovo ðviesa. Nors ið paþiûros maþo augumo,

bet savyje slëpë didþià dvasià. Buvo protingas ir þmoniðkas. Ásidëmëtinas

jo susivokimas ir orientacija: ið karto jis iðspræsdavo kelius reikalus.

Dejuodavo net kryþiuoèiai, nespëdavæ jo þygiø ir elgesiø observuoti.

Didelis ir darbininkas. Mokëjo laikà taip suvartoti, jog në minutë

nenueidavo niekais. Pasiþymëjo stropiu valdymu: savo pareigø neuþmirðdavo

nei namuose, nei kelionëje. Ar klausydamas þmoniø skundø ir praðymø, ar

duodamas atsakymus ir patarimus - visur vadovavosi teisybe. Ta savybe jis

uþsipelnë didelës pagarbos tiek savøjø, tiek svetimøjø tarpe. Laisvesná

laikà, jei jo kiek atlikdavo, praleisdavo medþioklëje arba þaisdamas

ðachmatais. Bet visur kur matësi saikas. Vytautas neprotingu laikë toká

monarchà, kuris dël medþioklës mesdavo á ðalá valstybës reikalus.

Palaikë gerus santykius ir su pirkliais. Jø padedamas ásigijo

didelius turtus: aukso, sidabro, brangiø akmenø, audeklø, kailiniø ir

kitokiø brangenybiø, kurias paskui kitiems dalindamas rodë didelá dosnumà.

Valgydamas ir gerdamas susivaldë, per visà savo gyvenimà nevartojo vyno ir

jokio kito gërimo, o tik vandená. Savo proto didingumu ir apsukrumu praneðë

visus savo laiko valdovus. Su saviðkiais elgësi gana rûsèiai: në vieno

nusikaltëlio nepalikdavo nenubaudæs ir kaltæ buvo sunku nuo jo paslëpti.

Sveèius priimdavo vaiðingai ir graþiai.

Nuo pat jaunystës Vytautas mëgo karo dalykus, ginklus. Ðioje srityje

nauji iðradimai ypaè já domindavo. Visokiø karo dalykø mielai mokydavo ji

ir lengvai juos ásisavindavo. Ypaè jis sekdavo Vakarø Europos iðradimus ir

paproèius.

Kiekviename jo svarbesniame þygyje galima pastebëti karo dalykø,

kultûros, mokslo pamëgimas. Èia ir paaiðkëja, dël ko jis ið vienos pusës

gerbë kariðkius, riterius, o ið kitos - mokslo vyrus; ir vienø ir kitø jo

dvare netrûkdavo ir ið ávairiø kraðtø atsilankydavo.

Mokëjo ne tik vokieèiø, bet ir lotynø kalbà. Galëjo mokët ir rusø,

nes su jø kunigaikðèiais vedë daug reikalø ir giminiavosi. Galimas daiktas,

kad Vytautas mokëjæs ir totoriø kalbos, nes jo dvare totoriø daug

pasimaiðydavo ir nuolat bûdavo kun. tarnyboj; o ið kun. kanceliarijos, kaip

uþsimena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinëjami totoriø kalba raðtai.

Visi mokslai kunigaikðèiui tiek turëjo reikðmës, kiek juos buvo

galima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas tuo atþvilgiu buvo tikras

kryþiuoèiø mokinys, realistas ir praktikas.

Kalboje buvo trumpas ir ðykðtus, bet þinodamas reikalus, daþnai

griebdavosi sàmojaus ir lakoniðkumo. Kai ant Dniepro saviðkiai já

atkalbinëjo dël dideliø ðalèiø mesti kovà su totoriais, Vytautas atrëmë:

todël ir reikia kariauti, nes jeigu nugalësim, gausime triumfà ant dviejø

prieðø; jei bûsime nugalëti, kalbës apie mus, kad mus nugalëjo du prieðai:

ðaltis ir totoriai. Kai kartà jam kaþkas priminë jo didelá dosnumà dalinant

totoriams þemes Lietuvoje ir Rusijoj, Vytautas atsakæs, kad gerumu galima

ir laukinius þvëris suðvelninti. O kai vël kartà jo akyse kaþkas gyrë vienà

iðkalbingà kunigaikðtá, Vytautas trumpai tarë, kad jam patinkàs maþiau

iðkalbingas, bet uþtatai tiesiakalbis.1

Vytautas, du kart ið Lietuvos pabëgæs, iðbuvo apie ketverius metus

Prûsuose. Tenai, kryþiuoèiø tarpe, jis iðëjo gerà ir drausmingà gyvenimo

mokyklà, kuri padëjo atsivaduoti tëviðkæ.

_________________________________________________

1 Ðapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p. 254-257

Prûsuose Vytautas turëjo progos ir su ávairiø kraðtø þmonëmis

susitikti ir iðsiðnekëti. Jam buvo ádomu, kokia kitø kraðtø politika,

siekimai, kultûra. Sveèiai Vytautui buvo atviri, nes matë, kad já gerbia

kryþiuoèiai, pavesdami jam net tarpusavio ginèus spræsti. Þodþiu, jis

Prûsuose mito vakarø kultûros vaisiais, ypaè materialine kultûra, kurià

paskui këlë savo kraðte, statydamas baþnyèias, pilis ir t.t.

Iðmoko èia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios vëliau

pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe riteriø,

kurie iðdidþiai pûtësi, dëdamiesi esà tikrosios religijos neðëjai ir

skelbëjai, turëjo ir Vytauto bûdui atsiliepti. Jau ið prigimimo nemenka jo

ambicija èionai dar labiau sustiprëjo. Apskritai imant, Vytautas bûdamas

gabus, tvirtos valios, be galo energingas ir labai darbðtus, ið ðitos

mokyklos iðëjo tikras tø laikø europietis, susipaþinæs su Vakarø siekimais

ir politinëmis bei diplomatinëmis pinklëmis.

Pavirðutiniðkai paþvelgus atrodo, kad Vytautas blaðkosi, yra

nepastovus: tai bëga pas vokieèius, tai gráþta atgal. Ið tikrøjø taip nëra.

Visais savo veiksmais jis siekia vieno tikslo - tëviðkës. Jis në valandai

neuþmirðta, ko jis nori. Kiekvienas jo veiksmas riðasi su vyriausiuoju

tikslu. Jis naudojasi ávairiomis priemonëmis: kariauja, derasi,

politikuoja, ieðko ðalininkø (Ordinas, Maskva).

1392 metai Vytauto gyvenime yra persilauþimo metai - jis galutinai

atsisakë nuo sàjungos su Ordinu, susitaikë su Jogaila ir lenkais ir gavo

valdyti ne tik tëviðkæ, bet ir visà Lietuvà. Jo santykiai su tauta

pasikeitë. Jo asmeniðki reikalai susiderino su tautos ir valstybës

reikalais: tautos prieðai yra ir jo prieðai, tautos draugai - jo draugai.

Savo tautai jis pasiliko iðtikimas iki gyvos galvos ir deðimteriopai

atsilygino uþ visus padarytus jai nuostolius. Nuo 1382 - 1392m. jis lyg

medis, neturás kur suleisti ðaknis, po 1392 jis gráþta á gimtàjà dirvà, ir

visas medis puikiai iðbujoja. Jis jau nebe pabëgæs, nuskriaustas

kunigaikðtis, kovojæs dël tëviðkës, bet galingas Lietuvos valdytojas.

Atsitiktinai keièiasi ir jo elgesys. Jeigu iki tol Vytautas atrodë

nepastovus, besiblaðkantis, avantiûristas, tai nuo 1392 metø jis virsta

rimtu, pilno masto valdovu - monarchu. Jis ágyja didesnio pastovumo. Tiesa,

jam jau ir laikas buvo nusistovët: jis jau tada turëjo apie 40 metø.

Ðitokiame amþiuje gavo valdþià, kurios taip siekë ir kurios pasirodë tikrai

vertas. Jo veiksmuose jauèiamas didesnis atsakingumas. Tik nuo to laiko

galëjo jis imti reikðti ir vartoti savo gabumus. Dabar atsirado daugiau

uþdaviniø, ir tie uþdaviniai vis buvo ávairesni ir sunkesni. Atrodo, kad

pamaþu susikristalizuoja lyg ir pagrindiniai jo veikimo programos punktai.

Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo, pastovumo. Geri santykiai su

Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusø kun. ir totoriais,

kunigaikðèio valdþios stiprinimas ir kultûros këlimas kraðto viduje - ðtai

vedamosios politikos mintys.2

Vytautas buvo þymus ir kaip savo kraðto tvarkytojas. 1392 m. gavo

suirusià neramià ðalá. Jis pasirodë kaip nepaprastai gabus organizatorius.

Greitai numalðino sukilusius kunigaikðèius, sustiprino savo valdþià. Jis

valdë kraðtà kietai, nepakæsdamas jokio pasiprieðinimo: be pasigailëjimo

ðalino savo giminaièius kunigaikðèius nuo uþimamø vietø, sukilusius

þemaièius þiauriai numalðino. Net jo artimesnieji pagalbininkai jo pykèio

bijodavo. Pasireiðkiàs jo veiksmuose þiaurumas sutinka su tø laikø

supratimu ir negali bûti laikomas vien individualine Vytauto ypatybe.

Vytautas buvo geras ðeimininkas ir finansistas: pinigø jam

netrukdavo - jis galëjo net þymias sumas skolinti Jogailai. Jis nebuvo

ðykðtus, prieðingai reikale pinigø nesigailëdavo. Ðiaip, kaip minëjau,

labai paprastas ir neiðlaidus privatiniame gyvenime, Vytautas nesigailëdavo

jokiø iðlaidø, kad reikëdavo parodyti savo galybæ, uþimponuoti: siunèia

brangiø dovanø, kelia puikias puotas (Lucke).Toks yra Vytautas kaip

politikas, valstybës vyras. Tai yra svarbiausioji jo asmenybës veikimo ir

Ñòðàíèöû: 1, 2, 3



Ðåêëàìà
 ñîöñåòÿõ
ðåôåðàòû ñêà÷àòü ðåôåðàòû ñêà÷àòü ðåôåðàòû ñêà÷àòü ðåôåðàòû ñêà÷àòü ðåôåðàòû ñêà÷àòü ðåôåðàòû ñêà÷àòü ðåôåðàòû ñêà÷àòü