Âèòàóòàñ Âåëèêèé
Marius Savickas
12c kl. Mato Ðalèiaus vid. m-kla
Referatas
Didþiojo Lietuvos kunigaikðèio Vytauto vidaus ir uþsienio politika
1999 m.
Kaunas
1. Vytauto didþiojo asmenybës bruoþai.
2. Valstybës centralizavimas.
3. Vytauto kovos dël valdþios.
d) Karai su kryþiuoèiais 1392-1394 m.
e) Kovos dël Þemaièiø 1399-1409 m.
f) Þalgirio mûðis - 1410 m. liepos 15 d.
Kiekvienas þymus LDK kunigaikðtis, valdæs mûsø ðalá, yra svarbus mûsø
Lietuvos istorijai, nes jis kaip ir daugelis kitø didþiøjø kunigaikðèiø
valdë LDK ir siekë gerint jos politinæ bei karinæ galià. Ðis valdovas
paliko Lietuvos istorijoje gilø pëdsakà ir tikrai nuveikë daug sëkmingø
darbø tvarkant ir stiprinant LDK. Vytautas geriausiai ið visø valdovø
gerino LDK padëtá kaimyniniø ðaliø akyse ir gerai tvarkë vidaus reikalus.
Ðia tema, bûtent LDK valdovo Vytauto asmeniu ir jo vykdoma politika,
valdymo laikotarpiu, domisi nemaþas ratas þymiø dëstytojø, mokytojø ar
ðiaip þmoniø, vienaip ar kitaip susijusiø su istorija ir iðleidusiø nemaþai
knygø, kuriomis remiuosi raðydamas ðá referatà. Paminëti norëèiau A.
Ðapokà, kuris puikiai ir informatyviai apraðo Lietuvos didájá kunigaikðtá
Vytautà knygoje Vytautas Didysis. Dar vienas autorius, tiksliau istorijos
mokytojas, 40 metø dëstæs istorijà - Mikalojus Kondratas, paraðæs knygà
“Lietuviø tautos ir valstybës istorija”.
1
Vytauto vaikystë yra labai maþai þinoma. Gimæs apie 1350m. , jis augo
sunkiais Lietuvai laikais.
Kaip uþsilikusios þinios sako, Vytautas buvo neaukðto ûgio, dailiø ir
energingø veido bruoþø. Turëjo dideles, gyvas ir protingas akis. Ið veido
atrodë moteriðkas; niekas nepaþino, kai jis apsitaisæs savo þmonos
palydovës rûbais pabëgo ið kalëjimo.Visa Vytauto figûra atsiðvietë
pasitikëjimu savim, energija, gyvumu, dràsa, rizikingumu ir savigarba,
þodþiu, - kaþkokia didingo valdovo ðviesa. Nors ið paþiûros maþo augumo,
bet savyje slëpë didþià dvasià. Buvo protingas ir þmoniðkas. Ásidëmëtinas
jo susivokimas ir orientacija: ið karto jis iðspræsdavo kelius reikalus.
Dejuodavo net kryþiuoèiai, nespëdavæ jo þygiø ir elgesiø observuoti.
Didelis ir darbininkas. Mokëjo laikà taip suvartoti, jog në minutë
nenueidavo niekais. Pasiþymëjo stropiu valdymu: savo pareigø neuþmirðdavo
nei namuose, nei kelionëje. Ar klausydamas þmoniø skundø ir praðymø, ar
duodamas atsakymus ir patarimus - visur vadovavosi teisybe. Ta savybe jis
uþsipelnë didelës pagarbos tiek savøjø, tiek svetimøjø tarpe. Laisvesná
laikà, jei jo kiek atlikdavo, praleisdavo medþioklëje arba þaisdamas
ðachmatais. Bet visur kur matësi saikas. Vytautas neprotingu laikë toká
monarchà, kuris dël medþioklës mesdavo á ðalá valstybës reikalus.
Palaikë gerus santykius ir su pirkliais. Jø padedamas ásigijo
didelius turtus: aukso, sidabro, brangiø akmenø, audeklø, kailiniø ir
kitokiø brangenybiø, kurias paskui kitiems dalindamas rodë didelá dosnumà.
Valgydamas ir gerdamas susivaldë, per visà savo gyvenimà nevartojo vyno ir
jokio kito gërimo, o tik vandená. Savo proto didingumu ir apsukrumu praneðë
visus savo laiko valdovus. Su saviðkiais elgësi gana rûsèiai: në vieno
nusikaltëlio nepalikdavo nenubaudæs ir kaltæ buvo sunku nuo jo paslëpti.
Sveèius priimdavo vaiðingai ir graþiai.
Nuo pat jaunystës Vytautas mëgo karo dalykus, ginklus. Ðioje srityje
nauji iðradimai ypaè já domindavo. Visokiø karo dalykø mielai mokydavo ji
ir lengvai juos ásisavindavo. Ypaè jis sekdavo Vakarø Europos iðradimus ir
paproèius.
Kiekviename jo svarbesniame þygyje galima pastebëti karo dalykø,
kultûros, mokslo pamëgimas. Èia ir paaiðkëja, dël ko jis ið vienos pusës
gerbë kariðkius, riterius, o ið kitos - mokslo vyrus; ir vienø ir kitø jo
dvare netrûkdavo ir ið ávairiø kraðtø atsilankydavo.
Mokëjo ne tik vokieèiø, bet ir lotynø kalbà. Galëjo mokët ir rusø,
nes su jø kunigaikðèiais vedë daug reikalø ir giminiavosi. Galimas daiktas,
kad Vytautas mokëjæs ir totoriø kalbos, nes jo dvare totoriø daug
pasimaiðydavo ir nuolat bûdavo kun. tarnyboj; o ið kun. kanceliarijos, kaip
uþsimena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinëjami totoriø kalba raðtai.
Visi mokslai kunigaikðèiui tiek turëjo reikðmës, kiek juos buvo
galima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas tuo atþvilgiu buvo tikras
kryþiuoèiø mokinys, realistas ir praktikas.
Kalboje buvo trumpas ir ðykðtus, bet þinodamas reikalus, daþnai
griebdavosi sàmojaus ir lakoniðkumo. Kai ant Dniepro saviðkiai já
atkalbinëjo dël dideliø ðalèiø mesti kovà su totoriais, Vytautas atrëmë:
todël ir reikia kariauti, nes jeigu nugalësim, gausime triumfà ant dviejø
prieðø; jei bûsime nugalëti, kalbës apie mus, kad mus nugalëjo du prieðai:
ðaltis ir totoriai. Kai kartà jam kaþkas priminë jo didelá dosnumà dalinant
totoriams þemes Lietuvoje ir Rusijoj, Vytautas atsakæs, kad gerumu galima
ir laukinius þvëris suðvelninti. O kai vël kartà jo akyse kaþkas gyrë vienà
iðkalbingà kunigaikðtá, Vytautas trumpai tarë, kad jam patinkàs maþiau
iðkalbingas, bet uþtatai tiesiakalbis.1
Vytautas, du kart ið Lietuvos pabëgæs, iðbuvo apie ketverius metus
Prûsuose. Tenai, kryþiuoèiø tarpe, jis iðëjo gerà ir drausmingà gyvenimo
mokyklà, kuri padëjo atsivaduoti tëviðkæ.
_________________________________________________
1 Ðapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p. 254-257
Prûsuose Vytautas turëjo progos ir su ávairiø kraðtø þmonëmis
susitikti ir iðsiðnekëti. Jam buvo ádomu, kokia kitø kraðtø politika,
siekimai, kultûra. Sveèiai Vytautui buvo atviri, nes matë, kad já gerbia
kryþiuoèiai, pavesdami jam net tarpusavio ginèus spræsti. Þodþiu, jis
Prûsuose mito vakarø kultûros vaisiais, ypaè materialine kultûra, kurià
paskui këlë savo kraðte, statydamas baþnyèias, pilis ir t.t.
Iðmoko èia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios vëliau
pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe riteriø,
kurie iðdidþiai pûtësi, dëdamiesi esà tikrosios religijos neðëjai ir
skelbëjai, turëjo ir Vytauto bûdui atsiliepti. Jau ið prigimimo nemenka jo
ambicija èionai dar labiau sustiprëjo. Apskritai imant, Vytautas bûdamas
gabus, tvirtos valios, be galo energingas ir labai darbðtus, ið ðitos
mokyklos iðëjo tikras tø laikø europietis, susipaþinæs su Vakarø siekimais
ir politinëmis bei diplomatinëmis pinklëmis.
Pavirðutiniðkai paþvelgus atrodo, kad Vytautas blaðkosi, yra
nepastovus: tai bëga pas vokieèius, tai gráþta atgal. Ið tikrøjø taip nëra.
Visais savo veiksmais jis siekia vieno tikslo - tëviðkës. Jis në valandai
neuþmirðta, ko jis nori. Kiekvienas jo veiksmas riðasi su vyriausiuoju
tikslu. Jis naudojasi ávairiomis priemonëmis: kariauja, derasi,
politikuoja, ieðko ðalininkø (Ordinas, Maskva).
1392 metai Vytauto gyvenime yra persilauþimo metai - jis galutinai
atsisakë nuo sàjungos su Ordinu, susitaikë su Jogaila ir lenkais ir gavo
valdyti ne tik tëviðkæ, bet ir visà Lietuvà. Jo santykiai su tauta
pasikeitë. Jo asmeniðki reikalai susiderino su tautos ir valstybës
reikalais: tautos prieðai yra ir jo prieðai, tautos draugai - jo draugai.
Savo tautai jis pasiliko iðtikimas iki gyvos galvos ir deðimteriopai
atsilygino uþ visus padarytus jai nuostolius. Nuo 1382 - 1392m. jis lyg
medis, neturás kur suleisti ðaknis, po 1392 jis gráþta á gimtàjà dirvà, ir
visas medis puikiai iðbujoja. Jis jau nebe pabëgæs, nuskriaustas
kunigaikðtis, kovojæs dël tëviðkës, bet galingas Lietuvos valdytojas.
Atsitiktinai keièiasi ir jo elgesys. Jeigu iki tol Vytautas atrodë
nepastovus, besiblaðkantis, avantiûristas, tai nuo 1392 metø jis virsta
rimtu, pilno masto valdovu - monarchu. Jis ágyja didesnio pastovumo. Tiesa,
jam jau ir laikas buvo nusistovët: jis jau tada turëjo apie 40 metø.
Ðitokiame amþiuje gavo valdþià, kurios taip siekë ir kurios pasirodë tikrai
vertas. Jo veiksmuose jauèiamas didesnis atsakingumas. Tik nuo to laiko
galëjo jis imti reikðti ir vartoti savo gabumus. Dabar atsirado daugiau
uþdaviniø, ir tie uþdaviniai vis buvo ávairesni ir sunkesni. Atrodo, kad
pamaþu susikristalizuoja lyg ir pagrindiniai jo veikimo programos punktai.
Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo, pastovumo. Geri santykiai su
Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusø kun. ir totoriais,
kunigaikðèio valdþios stiprinimas ir kultûros këlimas kraðto viduje - ðtai
vedamosios politikos mintys.2
Vytautas buvo þymus ir kaip savo kraðto tvarkytojas. 1392 m. gavo
suirusià neramià ðalá. Jis pasirodë kaip nepaprastai gabus organizatorius.
Greitai numalðino sukilusius kunigaikðèius, sustiprino savo valdþià. Jis
valdë kraðtà kietai, nepakæsdamas jokio pasiprieðinimo: be pasigailëjimo
ðalino savo giminaièius kunigaikðèius nuo uþimamø vietø, sukilusius
þemaièius þiauriai numalðino. Net jo artimesnieji pagalbininkai jo pykèio
bijodavo. Pasireiðkiàs jo veiksmuose þiaurumas sutinka su tø laikø
supratimu ir negali bûti laikomas vien individualine Vytauto ypatybe.
Vytautas buvo geras ðeimininkas ir finansistas: pinigø jam
netrukdavo - jis galëjo net þymias sumas skolinti Jogailai. Jis nebuvo
ðykðtus, prieðingai reikale pinigø nesigailëdavo. Ðiaip, kaip minëjau,
labai paprastas ir neiðlaidus privatiniame gyvenime, Vytautas nesigailëdavo
jokiø iðlaidø, kad reikëdavo parodyti savo galybæ, uþimponuoti: siunèia
brangiø dovanø, kelia puikias puotas (Lucke).Toks yra Vytautas kaip
politikas, valstybës vyras. Tai yra svarbiausioji jo asmenybës veikimo ir