_______________________________________________
2 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p 258-260
pasireiškimo dalis.3
2
Krėvės unijos aktu Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos. Šis
politinis žygis, iš karto pritartas ir paties Vytauto, vėliau jam ir
lietuvių visuomenei pasirodė įžeidžiąs jos interesus ir Lietuvos laisvę. Be
to, Vytautas dar negavęs Jogailos jam pažadėtos ir teisėtai priklausančios
tėviškės, o aukštoji Lietuvos visuomenė, matydama, kad ji gali būti
atstumta nuo krašto interesų ir pakeista Jogailos atsiustais lenkais,
negalėjo nepareikšti savo nepasitenkinimo dėl susidariusios krašte padėties
ir tvarkos. Šitų nepasitenkinusiųjų priešaky atsistojo pats Vytautas,
Lietuvos ir jos visuomenės reikalų gynėjas, kuris po ilgų ir sunkių kovų,
nebe svetimos pagalbos, iškovojo iš Jogailos ne tik savo tėviškę, bet ir
visą Lietuvą su jai priklausančiais Rusų žemių plotais.4
Vytautas,paėmęs valdyti Lietuvą, tiek viduje tiek ir užsieny vedė
seną, jau paties Mindaugo pradėtą, Lietuvos politiką: viduje stengėsi
įvesti centralizaciją, t.y. naikinti atskiras, beveik nepriklausomas,
sričių kunigaikštijas, o jo užsienio politika ėjo dviem kryptim: vakaruose
jis ryžosi gintis nuo Ordino, kol galutinai šio galimybę sumušė Žalgirio
laukuos, o rytuose - pulti, t.y. užkariauti naujų žemės plotų. Buvo
dirbamas ir Lietuvos christianizacijos darbas, bet ši problema, kaip ir po
unijos iškilusi į Lietuvos politikos viešumą santykių problema su Lenkija,
- išeina iš šio rašinio rėmų: tai bus svarstoma kitų.
Reikia pasakyti, kad darbo šio momentu Vytautui buvo labai daug. Dėl
naminių karų daugelis Lietuvai priklausančių kraštų atkrito ir pateko
Maskvos įtakon: dabar reikėjo juos ginklu atkariauti. Be to, tokios
netikėtos atmainos Lietuvoj - valdžios atidavimas Vytautui - labai
nustebino ir tuos
_________________________________________________________
3 Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989. p 148
4 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988. p 45
kunigaikščius, kurie darė sukilimus prieš jo tėvą: dabar už tai tikėjosi
susilaukti bausmės iš sūnaus. Tartum norėdami tos bausmės išvengti, dar
tebeeinant Ostrovoje deryboms, jie sukilo, tikėdamiesi atsipalaiduoti iš
Vytauto valdžios, t.y. nepakliūti į jo rankas. Gal tas sukilimas jiems būtų
pasisekęs, jei jie būtų sutartinai veikę. Tas jų nesutarimas ir bus buvusi
viena iš priežasčių, kuri padėjo Vytautui juos numalšinti.
Pirmas prieš Vytautą pakėlė ginklą Sieversko - Naugardo kunigaikštis
Dimitras Kaributas, kuris buvo sukilęs prieš Vytauto tėvą Kęstutį ir
atsisakęs mokėti duoklę. Jis įsiveržė Lietuvos gilumon ir buvo besirengiąs
eiti į Vilnių. Bet netrukus palei Dokudovą buvo Vytauto sumuštas ir turėjo
bėgti. Prisiartinęs prie Sieversko - Naugardo, Vytautas paėmė jį staigiu
puolimu.
Tuo pačiu metu atsisakė Vytauto klausyti ir Kijevo kunigaikštis,
Algirdo sūnus, Vladimiras, nesutikdamas padėti jam malšinti sukilusio
Podolijos kunigaikščio Karijoto sūnaus Feodoro. Šį kartą susirėmimų buvo
išvengta: viskas pasibaigė Vytauto pagrasinimu.
Sekančiais metais sukilo ir Volynijos kun. Feodoras, Liubarto sūnus.
Vytautas greit jį numalšino. Jo žemes pasiliko sau, o jam pavedė valdyti
Sieversko - Naugardą. Bet jis čia neilgai pabuvęs irgi pabėgo į Vengriją,
iš kur abu su Švitrigaila susižinodavo su Ordinu, ruošdami Vytautui
pinkles. Tuo būdu ir Sieversko - Naugardo kunigaikštija atiteko Vytautui.
Taip pat suvaldė Vytautas ir kitus nepaklusniuosius Volynijos
kunigaikščius. Po tų visų numalšinimų didesnė Volynijos dalis atiteko
Lietuvai, kita - Lenkijai.
Taip Vytautui trumpu laiku pasisekė panaikinti stambiųjų sričių
kunigaikštijas, tepaliekant kunigaikščiams valdyti mažos
reikšmės nedideles sritis.
Stambiųjų sričių kunigaikščių panaikinimas padarė didelę atmainą
Lietuvos gyvenime. Pirmiausia pasistūmėjo į priekį Lietuvos valstybės
suvienijimo darbas, centralizacija, nes jų žemės buvo atiduotos valdyti
didžiojo kunigaikščio vietininkams. Tie Vytauto pastatyti vietininkai
visiškai jo klausė ir tai jį padarė savarankišku valdovu. Anksčiau
kunigaikščiai, valdydami tas žemes savo nuožiūra, nejautė to ryšio, kuris
juos jungė su didžiuoju kunigaikščiu. Valdydami tokias sritis, Gedimino
ainiai ir šiaip aukštos kilmės kunigaikščiai, jautėsi esą savarankiški ir
kartais net sukildavo prieš didįjį kunigaikštį. Dabar panaikinus sričių
kunigaikščius ir jų vieton atsisėdus Vytauto vietininkams, viskas buvo
suimta į vienas rankas. Mat, tie vietininkai neturėjo jokios politinės
reikšmės, kaip ankstyvesnieji tų sričių vadovai, o pasidarė tik dideli
žemvaldžiai arba dvarininkai. Tie didžiojo kunigaikščio vietininkai jį rėmė
tiek materialiai, tiek politiškai; tai buvo jų pareiga - priešingai galėjo
būti iš pareigų paleisti. Tuo būdu tos visos sritys politiškai pateko
visiškon Vytauto priklausomybėn, kas sustiprino jo padėtį krašto viduje.
Tada prasidėjo ir rusų gyvenamų sričių suvalstybinimas ir jose lietuvių
įtakos įsigalėjimas. Tai rodo ir tuo laiku parašytos baltgudiškai knygos,
kuriose palankiai atsiliepiama apie Lietuvą, ypač apie Vytautą.
Po šitos reformos ėmė didėti ir didžiojo kunigaikščio iždas ir šiaip
materialiniai ištekliai, o iš čia ir jo politinė reikšmė ir galybė. I jo
iždą ėmė plaukti ir tos pajamos, kurios pirmiau tekdavo sričių
kunigaikščiams. Pav., įvairios duoklės pinigais bei natūra ir visokie
muitų,prekybos mokesčiai. Daug pajamų davė didžiajam kunigaikščiui ir ūkio
pajamos, nes sričių kunigaikštijas panaikinus, visi kunigaikščių dvarai
atiteko Vytautui. Tuose dvaruose jis sodino vietininkus tėvūnus. Jie buvo
ten kartu teisėjai, mokesčių rinkėjai ir ūkio prižiūrėtojai. Vietininkai ir
tėvūnai buvo pasodinti net tuose dvaruose, kurie didžiajam kunigaikščiui nė
nepriklausė. Ten jie eidavo teisėjų ir mokesčių rinkėjų pareigas. Dabar
didysis kunigaikštis kur kas daugiau gaudavo pajamų, negu anksčiau.
Valstybės centralizavimas ir jos sujungimas į vieną politinį vienetą,
išaugimas materialinės Vytauto galybės padarė tai, kad prieš jį lenkėsi ne
tik viduje išlikę kunigaikščiai, bet ir užsienis ėmė su juo skaitytis.5
3
a) Kai Vytautas pabėgo iš kryžiuočių antrą kartą, Ordino vadovybė, nieko
nelaukdama, jau 1392 m. puolė siaubti Lietuvos žemių. Pirmiausia visomis
jėgomis užgriuvo Jotvingių kraštą ir užėmė Suražo pilį, iš kur vos vos
spėjo pabėgti Vytauto svainis Henrikas. Kitų metų pradžioje kryžiuočiai
sudegino Gardino, Merkinės, Drohičino ir Lydos pilis, o rudenį jau siautėjo
Žemaičiuose. Bet tai buvo tik baisaus karo pradžia. 1394 m. vokiečiai,
paties didžiojo maršalo vedami, siaubingai nuniokojo Naugarduko, Lydos,
Drohičino ir kitas apylinkes, vėl sugriovė Gardino pilį. Du antpuoliai buvo
ir kitų metų vasarą: vienas, mažesnis - į Raseinių žemę, o kitas, didesnis
- į pačią sostinę. Pasikvietę svečių iš Prancūzijos, Vokietijos, pasisamdę
lankininkų iš Genujos, kryžiuočiai sutelkė didžiulę kariuomenę ir Nemunu
atplaukė prie Kauno. Iš čia keliomis voromis patraukė Vilniaus link.
Vytautas, paskubomis sušaukęs bajorų kariuomenę, bandė stabdyti
kryžiuočius, bet nesėkmingai. Įsiveržėliai apgulė Vilniaus pilį, tačiau
paimti neįstengė. Besitraukiančius nuo miesto kryžiuočius lietuviai
persekiojo. Per trejus metus kryžiuočiai smarkiai nuniokojo Lietuvą.
Bet tai buvo viskas, ką jie galėjo padaryti. Ordino didžiajam magistrui
pasidarė visiškai aišku, kad kryžiuočiai Lietuvos nenugalės. Be to,
vokiečius ištiko dar viena nesekmė: lenkų diplomatų paveiktas, ordino
siuzerenas imperatorius uždraudė puldinėti Lietuvą, nes tai jau buvo
krikščioniškas kraštas. Pagaliau lietuviai sulaukė atokvėpio.6
b) 1398 m. Salyno sutartimi Vytautas atidavė kryžiuočiams Žemaičius.
Ordino vadovai jau džiaugėsi, kad pildosi sena svajonė. Tačiau greit
pamatė, kad užvaldyti kraštą yra daug
__________________________________________________________
5 Šapoka A. Vytautas Didysis. V.,1988. p 46-49
sunkiau negu gauti formalų atidavimo raštą. Todėl jau 1399 m. viduryje
surengė žygį, kuriam vadovavo pats didysis magistras, ir 11 dienų kalaviju
ir ugnimi siautėjo Žemaitijoje. Kitais metais vėl puolė, terorizavo
gyventojus, statė pilis. Žemaičiai nepasidavė, priešinosi pavergėjams.
Vieną pilį prie Nevėžio kryžiuočiams padėjo statyti Vytautas. Kita
pilis, pastatyta 1400 m. tiksliai nežinomoje vietoje, bet arti Dubysos,
vadinosi Fryderburgu. Joje šeimininkavo fogtas, arba vietininkas, Mykolas
Kiuchmeisteris. Matydami baisią kryžiuočių jėgą, kai kurie žemaičių bajorai
pabūgę neišlaikė spaudimo, nuvyko į Marienburgą ir apsikrikštijo.
Kryžiuočiai džiūgavo - juk tikslas jau čia pat. Pradėjo net geruojiu
vilioti: Žemaičiams siuntė gyvulių, visokių prekių, žadėjo dar daugiau
gėrybių, jeigu tik šie bus paklusnūs. Bet pavergėjai skaudžiai apsiriko:
1401 m. žemaičiai sukilo, sugriovė vokiečių pastatytas pilis, sudegino
Frydeburga, o vokiečius išvijo. Maža to, sugriovė Klaipėdos pilį, persikėlė
per Nemuną ir ėmė puldinėti kitas kryžiuočių pilis.
Aišku, Ordinas nuo to nesugriuvo. Sutelkę jėgas, vokiečiai ėmė
veržtis atgal. Daug žemaičių bajorų nuo kryžiuočių teroro bėgo į Lietuvą,
kur buvo maloniai priimami. Ordinas rašė Vytautui skundus, reikalavo
pabėgelius grąžinti. Vytautas atsakė, kad užrašęs kryžiuočiams tik
žemaičius baudžiauninkus, o laisvieji turi teisę keltis kur tik nori, ir
